Pažintis tarp Minimalisto komandos ir architektės bei interjero dizainerės Justinos Vaškytės užsimezgė beveik prieš trejus metus. Per visą šį laikotarpį kartu su Justina įgyvendinome saujelę skirtingų interjero projektų.
Justina, kaip ir mes – minimalizmo ir estetikos gerbėja, kuri kiekviename projekte ieško, kaip patobulinti žmogaus būstą naujais interjero sprendimais ir idėjomis. Būtent dėl šios priežasties, buvome tikri, jog norėsite apie šią jauną kūrėją išgirsti daugiau.
– Justina, kada pajutai, kad interjeras ir architektūra tau įdomiau nei visos kitos sferos?
Buvau apsisprendusi studijuoti teisę, domėjausi šia profesija, bet vėliau, kai mokykloje vyko profiliavimas, pasirinkusi pagrindinius teisei reikalingus dalykus, pradėjau mokytis ir supratau, kad teisė vis dėl to man nėra taip įdomu, kaip maniau.
Štai architektūra visada buvo šalia manęs, pavyzdžiui, mano abu tėvai yra baigę statybos studijas, jie mokėsi tame pačiame fakultete, kuriame ir aš baigiau architektūrą. Taip pat nuo mažens aš dalyvaudavau piešimo konkursuose, į kuriuos mane nuvesdavo mama, juose kažką vis laimėdavau. Vaikystėje labai mėgau „Lego“ žaidimus, man patiko konstruoti labiau, nei žaisti su lėlėmis. Nejučiomis, pradėjau gilintis į matematiką, užsirašiau į piešimo pamokas ir taip nuėjau šiuo keliu.
Baigusi studijas pradėjau dirbti vienoje architektūros studijoje, vėliau įsidarbinau žinomo architekto Aido Kalinausko studijoje „Arcispektras“, kurioje praleidau trejus metus. Pirmaisiais darbo metais po truputį dirbau prie įvairiausių studijos darbų, antraisiais metais vis daugiau prisidėjau prie interjerų kūrimo. Dirbant šį darbą man labai padėjo mano kolega Vaidas Tamošiūnas, kaip ir Aidą, laikau jį savo mokytoju.
Vaidas – labai kūrybingas žmogus, daug visko mane išmokęs, mane žavi jo išskirtinis požiūris į architektūrą – ne veltui jo darbai yra publikuojami vienoje populiariausių architektūros svetainių pasaulyje „Archdaily“.
Su Vaidu darbavomės ne taip ilgai, kadangi jis su keleta kolegų nusprendė atidaryti savo architetūros studiją „Nebrau“. Po jo išėjimo, grįžau prie įvairių darbų studijoje, teko nemažai darbuotis ir prie techninių užduočių, kurios nėra pats mylimiausias mano darbas.
Man kur kas smagiau ieškoti naujų idėjų, domėtis apie naujoves, gilintis į užsienio kūrėjų darbus internete, kapstytis apgalvojant kiekvieną detalę. Bedirbant studijoje, turėjau ir atskirų klientų, tad, kai nusprendžiau palikti „Archispektrą“, neieškojau kito darbo ir pradėjau dirbti individualiai.
– Minėjai, jog tavo mentorius Vaidas išsiskyrė kitokiu požiūriu į interjero kūrybą. Kokiais principais vadovaudamasi tu kuri interjerą, kas tau svarbiausia?
Manau, kad mes visi kažką pasiimame iš vietos, kurioje pradėjome. Aš pradėjau savo darbą architektūros studijoje, kuri labai vertina estetiką, minimalizmą, ta kryptis ir man tiko bei patiko.
Pavyzdžiui, seku interjero dizainerės Agnės Stanikūnaitės interjerus – manau, kad tai gražūs, darbai, tik nežinau, ar kąžką panašaus sukurti man pavyktų, kadangi juose daug sluoksnių ir dekoro elementų. Man, kaip kūrėjai, svarbiau minimalizmas ir skandinaviškas stilius – tokie projektai visada mane traukė labiau.
– Pratęsiant apie interjero kūrybos principus – kas tau svarbiausia apsilankius naujoje erdvėje? Į kokius elementus tu atsiremi kurdama naujus namus – šviesą, medžiagiškumą, erdvių zonavimą?
Nežinau, kaip kiti interjero dizaineriai ar architektai, tačiau, kai aš pirmą kartą apsilankau tam tikrame objekte, kol kas dar nieko neįsivaizduoju. Nesusikuriu pilno vaizdo, galiu tik pastebėti, kaip reikės planuoti apšvietimą, kokias spalvas galėsime čia derinti.
Daugiau minčių ar idėjų naujas projektas dar nesukelia, iki tol, kol pradedu braižyti erdvės planą, tuomet ir įsijungia mano vaizduotė, kaip nauji namai galėtų atrodyti.
– – Interjero kūryba – sudėtinga sritis, nes projekto vykdytojui reikia nuolat, dažnai ir betarpiškai bendrauti su užsakovu viso projekto eigoje. Kaip vertini kūrėjo ir užsakovo santykį?
Bendravimo pobūdis su klientu kas kartą kitoks ir tai priklauso nuo žmogaus. Kai tik pradėjau dirbti šį darbą, ėmiausi visų projektų, kurie atsirasdavo mano kelyje, o dabar, po beveik šešerių metų patirties, truputį atsižvelgiu ir į patį užsakovą.
Pastėbėjau, kad jei su žmogumi susibendraujame, pradedu justi tarpusavio ryšį ir bendrauti kuo nuoširdžiau – su jaunesniais užsakovais dažnai bendraujame ir feisbuke. Tai vyksta natūraliai, po projekto su kai kuriais lieku draugais, pavyzdžiui, prieš porą savaičių, susitikau savo pirmuosius klientus – pasilabinome, pasikalbėjome.
Vis dėlto, kai kurie užsakovai pradeda naudotis nuoširdžiu bendravimu, tik po kelių metų darbo šioje srityje supratau, kad reikia nusistatyti tam tikras ribas. Dabar stengiuosi išlaikyti balansą, su tam tikrais žmonėmis leidžiuosi bendrauti artimiau, palaikau ryšį, o su kitais jaučiu, kad reikia išlaikyti dalykiškumą.
– Pakalbėkime apie tavo įgyvendintus projektus. Kurie tau labiausiai įsiminė per pastaruosius šešerius metus?
Puikiai prisimenu mūsų bendrą projektą Kauno senamiestyje. Pamenu, kai atvykus į labai neįprastai suplanuotą dviejų aukštų butą, buvau pasimetusi ir dvejojau, ar ką nors gero pavyks čia išpešti. Tačiau galutinis rezultatas mane nudžiugino – trijų kambarių bute jaunai šeimai pavyko įrengti daugybę sandėliavimo vietos.
Iš mažo vonios kambario erdvės iškėlėme skalbyklę su džiovykle bei paslėpėme jas, o keistai suplanuotą antro aukšto prieškambarį taip pat pavyko paversti puikia daiktų sandėliavimo vieta. Manau, kad šis projektas ir buvo tas momentas, kai peržengiau savo ribas ir pradėjau ieškoti drąsesnių sprendimų.
Džiaugiuosi šiuo metu dirbdama prie vieno iš įdomesnių projektų „Piliamiesčio“ projekte, kitapus Neries. Tai trijų asmenų šeimos namai, kurių svetainėje yra centrinis baldas su židiniu, o už jo įrengtas miegamasis be jokių durų. Įdomu tai, kad tėvai didįjį, izoliuotą miegamąjį atidavė savo dukrai, o patys nusprendė miegoti atviroje erdvėje, už svetainės baldo.
Jie įsikurs pirmame aukšte esančiame bute, pro kurio langus matosi upė, smagu, kad žmonės iš savo lovos galės džiaugtis vaizdu į Nerį. Ir tai ne vienintelis neįprastas sprendimas jų namuose, pavyzdžiui, toje pačioje miegamojo erdvėje suplanuota instaliuoti tik po vieną rozetę prie lovos, nėra rozečių televizoriui, nes namų šeimininkai paprasčiausiai nežiūri televizijos.
Toje pačioje gyvenvietėje dirbu dar prie vieno projekto, tai irgi gana įdomus butas, pro kurį atsiveria vaizdai į Kauno pilį. Bute yra daug kreivų ašių, kadangi užsakovas – estetiką vertinantis žmogus, labai noriu sukurti išskirtinę erdvę. Turiu labai netradicinę idėją, tad nusprendžiau užsakovui paruošti du variantus, kaip galima įrengti jo butą – vienas paprastesnis, kitas įdomesnis su skirtingomis spalvomis. Džiugu, jog vis labiau išdrįstu eksperimentuoti, o ne „kepti“ vienas į kitą panašius interjerus.
– Pastebime, jog Lietuvoje galima rasti nemažai beveik vienodai atrodančių naujų interjerų. Natūralu, jog kuriančiam žmogui nesinori kartotis, tačiau kartais viskas priklauso ne tik nuo jo, bet ir užsakovo galimybių bei noro turėti įdomesnį būstą. Ką tu laikai geru interjeru?
Manau, jog geras, kokybiškas interjeras gali ir būti ir paprastas, lakoniškas. Vis dėlto, šiandieną man yra įdomiau, net tik sukurti kokybiškai, bet ir kažką naujo panaudoti kiekviename projekte.
Atsakant į klausimą – „geras“ interjeras gali turėti daug įprastų sprendimų, tačiau mano nuomone, „geresnis“ interjeras yra tas, kuriame galima rasti kažką naujo, į kurį užsukus supranti, kad čia buvo ieškota netikėtų sprendimų.
– Ar seki lietuvių architektus ir interjero dizainerių darbus, kuriais iš jų žaviesi?
Dažnai stebiu užsienyje įgyendinamus intejerus, negaliu pasakyti, jog seku daugybę lietuvių autorių, kaip ir minėjau, nuo seno dėl jos išskirtinio kūrybos stiliaus seku dizainerę Agnę Stanikūnaitę, taip pat vilniečių studiją „Heima“, nejučia stebiu tuos, kurie kuria kažką netradicinio.
Vis dėlto, stengiuosi neprisirišti prie tam tikrų kūrėjų darbų, nes supratau, jog, kai seki tam tikro žmogaus darbus, netyčiomis atkartoji jų kūrybos elementus savo projektuose. Esu labiau linkusi ieškoti idėjų, bet ne kopijuoti. Manau, kad reikėtų neperimti kito žmogaus braižo, o bandyti surastį savąjį.
– Ar turi interjero viziją, kurią norėtum įgyvendinti, bet dar nėra tokio kliento ar objekto, kuriame tą galėtum padaryti?
Šiuo metu mane žavi apvalios formos interjeruose, pavyzdžiui, arkinės durys. Iš tiesų, aptakios, lenktos formos niekada nebuvo mano „arkliukas“, tačiau pastebėjau, kad tai man darosi vis įdomiau, norėtųsi jas pritaikyti kuriame nors projekte.
Siekiu pabandyti išlipti iš savo kuriamo dizaino rėmų, nes dažniausiai kuriu aiškias formas, visos detalės mano interjeruose atlieka tam tikrą funkciją – turi savo paskirtį. O pažvelgus į įvairius kitų autorių darbus Lietuvoje ir užsienyje, matyti daug dekoratyvių sprendimų, norėčiau daugiau dekoro elementų įpinti ir savo kuriamuose minimalistiniuose interjeruose.